mano meno kūrinys yra lygiai viena akimirka muzikos.

susitaikydamas su tarpdisciplininio meno siūloma įvairove ir nestabilumu, konceptualaus meno siūloma tvarka ir logiškumu bei meniniu tyrimu grįsta praktika, kuri nubloškia į  kūrybinio proceso chaotiškumą ir begalybiškumą, renkuosi grįžimą į tapybą. tapybos forma vienintelė mane nuramina ir sukoncentruoja, joje jaučiu gyvenimo prasmę ir būtinumą. tapyba.

tikiu universaliu žmogaus dvasingumu, kuris neapsiriboja religine dogma ar loginiais svarstymais. tikiu vaikišku atviraširdišku tikėjimu, kuris siekia pasaulio darnos ir taikos tarp žmonių. tikiu universalia išmintimi ir doros įstatymais, apie kuriuos visą žmonijos istoriją primena tiek religija, tiek filosofija. spalvos ateina iš tikėjimo. dievas.

man sakydavo, kad esu muzikalus. tai taip ir tapau, naudodamas savo muzikalumą. kompoziciją galima sukurti ir viskas aišku, o muzikalumą galima tik atlikti, jo niekada nesukursi. muzikalumas yra gyvas tos akimirkos pajautimas. taip paveikslai tampa lyg muzikos įrašai, kurie nors ir sustingę, tačiau juos galima išgirsti. muzikai reikia laiko, panašu, kad paveikslas yra pati trumpiausia muzikai reikalinga laiko atkarpa – tai yra lygiai viena akimirka. muzika.